Sėkmės istorijos

Sėkmingą sporto klubą atidarė Mažeikių rajone.

Mažeikiškė Erika Šiaulytė profesiniame kelyje nemažai blaškėsi, kol išdrįso pagrindine veikla paversti savo aistrą sportui, tačiau išsikėlusi tokį tikslą veikė ryžtingai. Po kūno kultūros studijų Klaipėdoje mergina grįžo į gimtą kraštą, ėmė vesti aerobikos treniruotes keliuose kaimeliuose, o prieš ketverius metus Tirkšliuose atidarė savo nuosavą sporto klubą.

Nors paskutiniai metai kupini iššūkių, auganti konkurencija tik motyvuoja nepasiduoti ir tobulėti toliau. „Konkuruojame kokybe ir žmogišku dėmesingumu“, – pabrėžia grupinių užsiėmimų ir asmeninė trenerė Erika Šiaulytė ir pasakoja savo istoriją.

Vaikystėje nebuvau labai aktyvi, sąžiningai lankiau kūno kultūros pamokas, bet jos nemotyvavo. Rimčiau sportuoti pradėjau maždaug prieš 10 metų, kai man buvo dvidešimt. Turėjau šiek tiek antsvorio, norėjau sulieknėti. Pradėjau lankytis gimtųjų Mažeikių sporto klubuose, keičiau juos, vis ieškojau sau tinkamiausios fizinės veiklos. Sportavau intensyviai, po kelias valandas per dieną, tačiau norimų rezultatų nebuvo. Svoris nekrito. Dabar suprantu, kad ne tik dėl žinių trūkumo pratimus atlikdavau netaisyklingai, „makalavau“ svoriais kaip sugalvodavau, bet ir visai nederinau mitybos – tai buvo didžiausia mano klaida.

Sportuoti pradėjau norėdama sulieknėti
Viename sporto klube sutiktas vyras, nors tuo metu dar nebuvo treneris, bet turėjo daugiau patirties bei žinių sporte, ir noriai man patarė, kaip sportuoti, maitintis, motyvavo nesustoti. Nesitikėjau, kad mityba gali turėti tokią didelę įtaką. Atsikračiau beveik 10 kg, mano figūra ėmė formuotis. Rezultatai įkvėpė nesustoti. Sportavau treniruoklių salėje, išmėginau ir aerobikos treniruotes. Patyrusi step aerobikos trenerė Sandra sužavėjo mane savo energija, užsidegimu. Pas ją visad būdavo pilnos salės. Pirmuosiuose užsiėmimuose „grybavau“, bet nepasidaviau.
Nors nuolat sportavau, profesiniame gyvenime blaškiausi. Padirbėjau Ispanijoje, vėliau baigiau prekybos mokyklą, dirbau sporto prekių parduotuvėje, mokiausi vadybos. Ilgą laiką nė nepagalvojau, kad mano pagrindine veikla galėtų tapti būtent sportas. Ši mintis šovė į galvą maždaug prieš šešerius metus. Tuomet labai užsidegiau, jaučiau, kad galiu kalnus nuversti. Pradėjau ieškoti mokymų trenerės licencijai gauti, įstojau į Klaipėdos universitetą mokytis kūno kultūros ir sporto pedagogikos.
Įgauti bazinių žinių vykau į „Aeromix“ mokymų centrą. Iš pradžių buvo labai nedrąsu, sudėtinga perprasti metodikas, bet „tamsus miškas“ ėmė šviesėti. Ten nuolat tobulinuosi iki šiol ir esu labai dėkinga Renatai ir Natalijai ne tik už teorijos pagrindus ir praktinius įgūdžius, bet ir už didžiulį palaikymą bei įkvėpimą. Kaskart atvykus į kursus ar seminarą Renata klausdavo, ar pradėjau vesti treniruotes, ragino nedelsti ir pradėti veiklą, kad ir mažame kaimelyje, skatino pasitikėti savo jėgomis ir tiesiog imtis veiksmų.
Buvau euforijoje: po pirmos savaitės susirinko dvi grupės
Kadangi dar abejojau savimi ir nenorėjau sudaryti konkurencijos Mažeikių sporto klubams, kur sportavau kaip klientė, ėmiau svarstyti apie salę kuriame nors kaimelyje netoliese. Mano mintis tarsi kas išgirdo. Per gimines sužinojęs, kad mokausi ir ruošiuosi tapti trenere, su manimi susisiekė Viekšnių (12 km nuo Mažeikių) Meno mokyklos direktorius, pasiskundė, kad trūksta užimtumo vietos žmonėms ir pasiūlė mokyklos salėje vesti aerobikos užsiėmimus moterims. Sutikau ir negaliu atsistebėti sėkme – jau po pirmos savaites teko skelti grupę į dvi, nes visos norinčios tiesiog netilpo. Po kelių metų persikėliau į didesnę Viekšnių gimnazijos salę. Vedžiau treniruotes kelias dienas per savaitę. Supratau, kad galiu ir daugiau, kad kitomis dienomis galėčiau vesti treniruotes ir kuriame nors kitame kaimelyje. Tam pasirodė tinkamos Tirkšlių kultūros centro patalpos. Tiesa, naudoti tinkamas buvo tik antras dviaukščio pastato aukštas. Pirmasis – visiškai apleistas, reikalavo remonto. Kurį laiką dirbau antrame aukšte, tačiau kaimelio seniūnas, pamatęs, kad sekasi, kad auga žmonių susidomėjimas, pasiūlė pabandyti gauti ES paramą verslo plėtrai (skyrė 65 proc. reikiamos sumos) kaimo vietovėse ir salę įsirengti pirmajame aukšte.
Paraiškoms teikti buvo likusios vos dvi savaitės. Mane labai palaikė draugas, tad ėmėmės veikti – teko steigti UAB, surinkti 10 tūkst. litų įstatiniam kapitalui, parengti projektą, atlikti visus skaičiavimus, pateikti paraišką, rasti sporto įrangos tiekėjus. Bandymas buvo sėkmingas, tad pirmajame aukšte jau ketverius metus veikia mano nuosavas nedidelis sporto klubas. Pirmiausia įsirengiau aerobikos, o likus vietos – ir treniruoklių salę. Kartu dirbti pasikviečiau tą sporto klube sutiktą vyrą, kuris padėjo man pradėti teisingai sportuoti, motyvavau jį baigti trenerių mokymus. Prisijungė ir dar vienas bičiulis, o pilateso treniruotes vesti įkalbėjau savo sesę, kuri, nors sportavo namuose, mėgo jogą, kalanetiką, pilatesą, dirbo visai kitą darbą. Esu jai labai dėkinga, kad viską metė ir prisijungė prie manęs. Sesė – didžiausias mano ramstis ir atsvara. Aš emocionali, dažnai reaguoju kaip degtukas, o ji moka nuraminti, viską apsvarstyti ir atsakingai priimti sprendimus.
Mums svarbiausia – kokybė ir žmogiškas ryšys
Visad orientavomės į kokybę – visi treneriai yra licencijuoti, nuolat kelia savo kvalifikaciją. Vedu grupinius aerobikos užsiėmimus, asmenines treniruotes, sudarau sporto programas ir mitybos planus. Man svarbiausia – klientas, tad neskaičiuoju darbo valandų, neribojame asmeninėms treniruotėms skirto laiko. Dažnai tenka būti ne tik trenere, bet ir psichologe, santykių eksperte, gyvenimo patarėja. Su lankytojais tampame draugais, o ir sporto klubo kolektyvas – lyg viena šeima.
Kartais vėl suabejoju, kur man sekasi geriausiai, į ką koncentruotis – grupines ar asmenines treniruotes. Lankomuose seminaruose, tarptautinėse konvencijose daugiausia pasisemiu grupinių užsiėmimų žinių, sužinau naujų metodų, pratimų, tad norisi visas naujoves perteikti ir savo klientams. Į keliones, susijusias su savo veikla, ir profesines žinias investuoju visus uždirbtus pinigus – jau tobulinausi Milane, Barselonoje, Bibionėje, Romoje, Portugalijoje. Garsūs, daug tarptautiniame kontekste pasiekę treneriai, prezenteriai įkvepia ir užburia savo energija, profesionalumu, įdirbiu ir yra nepriekaištingi pavyzdžiai, koks turi būti treneris. Iš tokių renginių grįžtu lyg ant sparnų, pilna energijos, nusiteikusi atnaujinti ir savo užsiėmimus, pasidalinti įspūdžiais ir įgūdžiais. Vis tik jaučiu, kad kartais dėl to kenčia asmeniniai užsiėmimai, tad vis dar ieškau balanso.
Taip pat, kuo toliau dirbu, tuo labiau suprantu, kiek daug dar nežinau. Labai daug žmonių daro pratimus netaisyklingai, norisi jiems padėti, stengiuosi dar labiau įsigilinti į žmogaus anatomiją ir fiziologiją, skaitau psichologines knygas. Žmonės kreipiasi su įvairiausiomis problemomis, traumomis, skausmais – jei stinga žinių, taip ir pasakau, pažadu pasidomėti, niekad nedirbu su žmogumi, kol nesu tikra, kad nepakenksiu jam. Nevaidinu visažinės – mano nuomone, tai vienas blogiausių trenerių bruožų, bet deja, visai neretai pasitaikančių – kai save žmogus laiko visų sričių specialistu ir bando viską aprėpti, bet kenčia kokybė. Treneris turi būti sąžiningas prieš save ir klientą, nuolat investuoti į žinias. Darbas su žmonėmis ir jų sveikata – labai atsakingas.
Auganti konkurencija skatina tik dar labiau stiprinti kokybę
Mūsų užsidegimas, koncentracija į kokybę ir betarpiškas, šiltas bendravimas davė vaisių. Nuo pat įsikūrimo netrūko klientų, buvo sausakimšos salės. Populiariai, daug metų puikiai dirbusiai aerobikos trenerei pristabdžius veiklą, kai susilaukė antro vaikelio, pas mane atėjo dalis jos klienčių. Turėjau pasirodyti ne prasčiau, pateisinti lūkesčius. Džiaugiausi, kad dalis jų liko ir vėliau. Didžiavausi, kad esame geriausi rajone, kad sulaukiame ne tik vietinių žmonių, bet ir klientų iš Mažeikių. Pirmieji čia pradėjome siūlyti asmenines treniruotes, visi mūsų treneriai profesionalūs, licencijuoti. Euforija išties buvo apsukus galvą, tad likimas nepagailėjo ir išbandymų.
Paskutinis pusmetis man buvo labai sunkus – rugpjūtį palaidojome mamą, panašiu metu Mažeikiuose atsidarė dar keli sporto klubai. Tinklinis „VS-express“ mušė kainas, pasiūlė ypatingai pigių abonementų, tad nubyrėjo dalis klientų, jie persiviliojo ir vieną mano trenerį. Kai myli ir nori, kad žmogus augtų, turi paleisti. Neišgaliu pasiūlyti tokio pat atlygio. Džiaugiuosi, kad išlaikėme draugišką bendravimą, dalijamės žiniomis ir neprarandu vilties vieną dieną vėl susigrąžinti pilną komandą.
Taigi šiuo metu mano istorija man pačiai neatrodo sėkmės. Karūną nuo galvos nuspyrė – atėjo išbandymų, iššūkių, permąstymo metas, tačiau jei atlaikysiu, jei išlaikysiu savo kolektyvą, klientus, sporto klubą ir toliau sparčiai tobulėsime – labai savimi didžiuosiuosi ir tikrai nė neketinu pasiduoti. Nes tai tarsi mano šeima, nesijaučiu, kad dirbu – atiduodu visą save, dažnai aukodama asmeninį gyvenimą. Ir toliau mes konkuruosime ne žemomis kainomis, ne kiekybe, o aukšta kokybe, draugiška atmosfera ir šiltu, žmogišku ryšiu su klientais.
Esu savo rogėse ir iš savo kaimelio niekur nenoriu važiuoti
Negimiau su marškinėliais. Augau 6 vaikų šeimoje, žinojau, kad nieko ant lėkštutės niekas neatneš. Tikiu, kad būtent tvirtas charakteris, noras įrodyt, kad esu niekuo ne prastesnė už kitus, užsispyrimas padėjo man atsidurti ten, kur šiandien esu, nepaisant skeptiškų vertinimų, nusistebėjimų, kai pradėjau mokytis trenerės veiklos. Nors ir išgyvenu pokyčių metą, jaučiu, kad esu savo rogėse ir noriu čia likti. O visiems svarstantiems apie trenerio profesiją patariu pabandyti ir pasitikrinti, ar tai jums tinkamas kelias. Jei vidus nerimsta ir norit – siekit, jei galvojat tik apie uždarbį ir į klientus žiūrėsit kaip į pajamų šaltinį, jie tai jaus ir sėkmė labai abejotina.
Buvo pagundų likti dirbti Klaipėdoje, kur ketverius metus studijavau, taip pat siūlė išvykti į užsienį, bet nenoriu niekur važiuoti iš savo gimto Mažeikių krašto – čia pailsiu, atsigaunu, nėra kamščių, čia žmonės nuoširdesni. Nenorėčiau dirbti didžiųjų sporto klubų konvejeryje. Prisirišu prie žmonių. Nedideliame miestelyje greičiau sulauki ir grįžtamojo ryšio. Labai džiugina žinutės, atsiliepimai, šypsenos, mano moterų pasiekimai – kai jos numeta svorio, labiau pasitiki savimi, išgražėja, sustiprėja. Ir pati sporto salėje išlieju, iššokinėju visą neigiamą energiją ir pasikraunu pozityvo. Be to, man patinka būti pasitempusiai, būti pavyzdžiu savo klientėms. Žinau, kad mane stebi – ir parduotuvėje į pirkinių krepšelį žvilgteli, ir kavinėse į lėkštę. Vis labiau myliu savo kūną, vis rečiau ir tik simboliškai vartoju alkoholį, retai leidžiu sau nesveiko maisto, nes vis aiškiau suprantu ir klientėms kartoju, kad tai, ką šiandien dėl savęs padarysime – kiek sportuosime, kaip maitinsimės, kaip įveiksime stresą – tą ir turėsime senatvėje, tai atsilieps savijautai, nuotaikai, sveikatai. Juk į ateitį investuojame šiandien.

„Erika pas mus į mokymus važinėja jau nemažai metų, nuolat tobulinasi. Pamenu nedrasią jos pradžią, tačiau paskatinta judėjo tik pirmyn, ji baigė labai daug seminarų, kad įgyvendintų savo tikslus. Šiandien turi puikų savo sporto klubą – ne tik vadovauja, bet ir veda treniruotes, nuolat tobulinasi, važinėja į mokymus, konvencijas, kurios vyksta užsienyje ir, tikiu, kad nežada pasiduoti. Kai žmogus tiek investuoja į save, bet kokiu atveju investicija atsiperka su kaupu. Aš džiaugiuosi Erikos sėkme ir linkiu energijos, ryžto, užsispyrimo įgyvendinant dar didesnius siekius“, – „Aeromix“ įkūrėja Renata Leganovič.