Mano kaip trenerės istorija prasidėjo, kai buvau 11-oje klasėje, tiksliau, tai dar buvo tik svarstymai apie trenerės darbą. Dar turėčiau pridurti, kad sportavau visą gyvenimą – šokau pramoginius šokius, tai dar labiau skatino mano apmąstymus. Taigi visus metus buvau giliai įnikus į savojo kelio ieškojimus. Mąsčiau apie išvažiavimą studijuoti į užsienį, vėliau visą vasarą tam ruošiausi, bet giliai širdyje labai norėjau būti trenere. Besiruošdama IELTS anglų kalbos egzaminui, kuris reikalingas, norint studijuoti svetur, vis apsilankydavau „Aeromix“ paskyroje, sekdavau, kada prasidės grupinių užsiėmimų trenerio licencijai gauti reikalingi seminarai. Prasitariau mamai, kad svajoju apie šį darbą, tačiau ji stengėsi nuvyti man tas mintis šalin, kad galėčiau tinkamai pasiruošti. Tačiau esu tokio būdo: jeigu užsimanau ko nors, privalau tai gauti. Taip bemąstant atėjo nauji mokslo metai, 12-ta klasė, rimtai ruošiausi egzaminui, tačiau širdyje lyg kas degė supratau, kad reikia siekti svajonės. Tą ir padariau: šeimai nieko nepasakiusi mečiau IELTS kursus ir atėjusi pas Renatą į treniruotę, paklausiau, kada startuoja nauja grupė su trenerių mokymais ir jau tą pačią savaitę pradėjau siekti savo svajonės. Tik vėliau viską papasakojau šeimai…ir sulaukiau tikrai didelio palaikymo, juk svarbiausia daryti tai, kas patinka.
Ir tai tikrai man patinka, trenerio darbas mane be galo „veža“! Didžiulį postūmį būtent man darė ir tebedaro Renata Leganovič, kuri mane padrąsina, nukreipia tinkama linkme ir nemažai pamokydavo bei pamoko. Jos dėka, dabar esu tokia trenerė, kokia esu, ji man padėjo susikurti pamatus ant kurių ir stoviu. Už tai jai būsiu visą gyvenimą dėkinga, o ypač, už jos kritiką, kuri mane tiesiog stumdavo eiti pirmyn. Ir ne šiaip eiti, o bėgti. Visas dvyliktos klasės laikotarpis buvo labai įtemptas: vedžiau aerobikos pamokas moksleiviams (turėjau apie 7 treniruotes į savaitę), stropus pasiruošimas baigiamiesiems egzaminams, apie jokius vakarėlius net nebuvo kalbos. Bet, manau, visos pastangos nenuėjo veltui. Šiuo gyvenimo momentu dar labiau įsitikinau, jog sunkiu darbu galima pasiekti viską. Neįmanomo nėra. Svarbiausia tinkamai susidėlioti prioritetus. Tad šiuo metu sėkmingai dirbu sporto klube ir tuo be galo džiaugiuosi.
Ne vieną kartą jau sakiau, kad mano darbas yra pats geriausias. Aš net neskaitau to darbu – tai malonumas. Į treniruotes visuomet einu su didžiuliu džiaugsmu, o po jų išeinu su dar didesniu, nes širdį džiugina klientų pasiekimai, jų emocinė savijauta ir gražūs žodžiai. Tai yra neįkainojama! Kiekvieną kartą įeidama į salę, suprantu, kad tai mano vieta. Taigi tie, kas dar svarsto ir nedrįsta paspausti „registruotis” mygtuko, skatinu ir primygtinai sakau – SPAUSKIT! Iš savo patirties sakau – tai geriausia, kas galėjo nutikti mano gyvenime. „Aeromix“ man tai – malonumas, neįkainojamas šansas įgyvendinti savo svajones! Taip, kad pirmyn!
Man buvo prabanga turėti tokią mokinę, kaip Jekateriną,-sako Renata Leganovič. Ji turi talentą ir yra labai darbšti. Taip sutapo, kad mokykloje, Pagirių gimnazijoje, kurioje aš dirbu, Jekaterina buvo mano mokinė, ir 11-12 klasėje ji pasirinko aerobiką, kurią aš dėstau. Šiek tiek ,,paragavus” aerobikos pamokų, ji iš karto užsibrėžė aiškius tikslus, man nieko neliko, kaip padėti juos įgyvendinti. Ji vedė aerobikos pamokas pamokų metu, turėdama laisvo laiko vis atbėgdavo pas mane į salę, aš taisydavau jos klaidas, stebėdavau , analizuodavom…vėliau baigė visus seminarus…..bet svarbiausias dalykas-ji viską girdėjo, įsiklausė, dirbo pagal duotą metodiką. Auksinė taisyklė galioja visiems-jeigu treneris neišeis iš kelio dėl takelio, jeigu dirbs metodiškai ir profesionaliai su tomis žiniomis kurias įgijo mokymų metu, jeigu tobulinsis, domėsis naujovėmis, jo laukia didelė ateitis. Aš didžiuojuosi savo mokiniais, gyvenimas įgauna prasmę tada, kada aš gali padėti kitiems!