Sėkmės istorijos

„Treniruotės yra priežastis, dėl kurios su džiaugsmu laukiu pirmadienio“, - grupinių užsiėmimų trenerė Ieva Šimkutė-Pilelė

Nuo pat mokyklos mano santykiai su sportu buvo savotiški – labai nemėgau kūno kultūros pamokų, stengdavausi jų išvengti. Man nepatiko ne pats sportas, bet mokykloje siūlyta jo forma – visi tie bėgimai, normatyvai ir t.t. Norėjau sportuoti ir judėti taip, kaip patiko būtent man ir mano kūnui, tad ieškojau alternatyvų – lankydavau tai jogą, tai aerobiką, bandydavau sportuoti namie.

 

Atvažiavusi studijuoti į Vilnių, čia taip pat ėmiau ieškoti sau tinkamos fizinio aktyvumo formos ir galiausiai atradau jogą. Mane ji buvo taip įtraukusi, kad po keleto metų praktikos buvau suplanavusi vykti į mokymus, kurie būtų leidę man tapti jogos mokytoja. Visgi reikalai pakrypo šiek tiek kita linkme – sukūriau šeimą. Po vestuvių netrukus sekė nėštumas, kurio metu ir toliau praktikavau jogą.

 

Po gimdymo joga atrodė per rami

Po gimdymo dėl sveikatos teko kuriam laikui pristabdyti fizinį aktyvumą ir net nepajutau, kaip užsisukusi kasdieniuose reikaluose tapau visai sėsli. Kai ėmiau suprasti (o ir veidrodis pradėjo rodyti), kad taip daugiau nebegalima, bandžiau sugrįžti atgal į jogą. Deja, po vaiko gimimo rami, susikaupimo reikalaujanti joga nebetiko. Reikėjo kažko, kas būtų leidęs išsilieti, iškrauti susikaupusias emocijas, energiją, be to, labai norėjosi susigrąžinti turėtas formas. Po visokiausių svarstymų, dietų ir bandymų sportuoti namuose, supratau, kad reikia imtis griežtesnių priemonių ir atsidūriau sporto klube „Body Gym“. Ten  sutikau savo trenerį Janą ir atradau treniruoklių salę, kuri mane taip įtraukė ir užkabino, kad netrukus ėmiau giliau domėtis pačiu sportu ir mityba – norėjosi ne tik aklai vykdyti treniruočių programą, bet ir suprasti, ką aš čia darau ir kodėl.

 

Nepajutau, kaip beveik apsigyvenau sporto salėje. Tiesa, pradėjusi sportuoti treniruoklių salėje, netrukus užsukau ir į kelias grupines treniruotes, po kurių buvau nusprendusi, kad daugiau niekada gyvenime nekelsiu kojos į šitas nesąmones. Tuomet pasirinkau treniruotes neatsižvelgusi į savo fizinį pasirengimą – jos man buvo elementariai per sunkios, visiškai neturėjau ištvermės. Praėjus metams su trupučiu treneris mane palengva vėl sudomino grupiniais užsiėmimais, labai pamėgau funkcines treniruotes.

 

Pajutusi, kad sportas tapo mano gyvenimo būdo dalimi ir be jo jau nebeįsivaizduoju nė dienos, vis užsimindavau savo treneriui, kad reikia kažką sugalvoti. Jis mano galvoje ir pasėjo mintį tapti trenere. Iš pradžių nebuvau dėl to tikra – lyg ir norėjosi, bet lyg ir baisoka ir apskritai neaišku, nuo ko pradėti. Treneris paskatino eiti mokytis ir paragino pradėti būtent nuo grupinių treniruočių seminarų „Aeromix“. Iš pradžių šiek tiek dvejojau, nes daugiau sportuodavau treniruoklių salėje, o grupiniai užsiėmimai tebuvo išsitaškymo forma. Visgi jau buvau išmokusi treneriu pasitikėti, tad paklausiau ir šį kartą.

 

Stepas – meilė iš pirmo žvilgsnio

Mokymuose buvo labai įdomu, norėjosi viską sugerti čia ir dabar, pirmasis klasikinės aerobikos seminaras pralėkė tarsi smagus poros dienų treniruočių mini-maratonas. Po jo turėjo sekti Step aerobikos mokymai ir, pamenu, Renata rekomendavo tiems, kas nėra buvę step treniruotėje iki kito seminaro apsilankyti bent vienoje, kad įsivaizduotume, kas laukia. Taip ir padariau. Man tinkamu laiku savo klube radau tik vieną step treniruotę, skirtą pažengusiems, į kurią ir nukeliavau. Per apšilimą toptelėjo mintis, kad nieko gi čia baisiai sudėtingo ir tada prasidėjo… Pamenu tą jausmą, kai matau, kaip visa salė skrieja apie stepus šokio žingsneliu, aš tik trypčioju aplink, stengdamasi po kojomis nepasipainioti, o galvoj viena mintis – noriu dar!  Tai buvo ta akimirka, kai aš tiesiog įsimylėjau stepą. Į mokymus atvykau degančiomis akimis – manęs buvo pilna visur, negalėjau nustygti vietoje. Tos dvi dienos pralėkė kaip kelios akimirkos. Gavau tai, ko reikėjo – supratimą nuo ko viskas prasideda ir ką daryti toliau. O toliau sekė juodas darbas ir kasdienis mokymasis.

 

Po vaiko priežiūros atostogų negrįžau į darbą valstybinėje įstaigoje, turėjau atsidariusi internetinę rankdarbiams skirtų priemonių parduotuvę, rašiau tinklaraštį, ir džiaugiausi, kad naujoji veikla netrukdo aktyviai užsiimti sportu. Mintis, kad galėčiau tapti trenere atrodė viliojanti, bet kartu ir šiek tiek bauginanti, nes viena yra smagiai sau trypti su visais treniruotėje apie nieką negalvojant ar kilnoti svorius salėje, ir visai kas kita staiga pereiti į kitą barikadų pusę. Pradžioje nemaniau, kad man užteks drąsos, bet tada dar nežinojau, kad užtenka tiesiog beprotiškai mylėti tai, ką darai ir ta drąsa atsiranda.

 

Visas kelias trenerio kvalifikacijos link yra paženklintas didelio noro, entuziazmo ir beatodairiško ėjimo tikslo link. Praktinę grupinių užsiėmimų dalį mokiausi „Aeromix“ centre, taip pat baigiau LEU trenerio kvalifikacijos kursus. Labai svarbu suvokti, kad įgyta kvalifikacija – tai tik kelio pradžia. Visi šie seminarai ir kursai yra pagrindas tolimesniam tobulėjimui, savarankiškam mokymuisi ir tikslingam tolimesnių mokymų pasirinkimui. Esu labai dėkinga savo treneriui Janui, kuris padėjo palengva apšilti kojas ir nugalėti tą tikrai milžinišką pirmų treniruočių jaudulį, leisdamas kartu vesti savo užsiėmimus „Body Gym“ klube. Taip pat milžiniškas ačiū Jurgai ir jos studijai „The-One“ už padrąsinimą, palaikymą ir pasitikėjimą – ten ne tik galutinai ir negrįžtamai pamečiau galvą dėl stepo, bet ir turėjau neįkainojamą galimybę pirmąsias savo treniruotes vesti be galo jaukioje aplinkoje, nedidelėms žmonių grupėms.

 

Kai myli tai, ką darai, nereikia ieškoti išorinės motyvacijos kažko siekti, tai ateina iš vidaus ir su galinga jėga, kuri padeda susidėlioti prioritetus, surasti laiko ir jėgų. Labiausiai džiaugiuosi tuo, kad jau vedu step treniruotes. Dar pirmosios treniruotės metu stepas mane užbūrė ir pasakiau sau, kad vieną dieną aš ne tik šoksiu ir skrisiu kartu su visais, bet ir mokysiu tą daryti kitus, kad ir jie galėtų pajusti tą nenumaldomą džiaugsmą, kuris apima treniruotės pabaigoje, kai tu supranti, kad tai kas atrodė neįmanoma – jau įveikta ir tu esi pasiruošęs naujiems iššūkiams.

 

Svarbiausia – nenumaldomas noras ir kantrybė

Manau, kad be užsispyrimo, atkaklumo, ryžto, drąsos, charizmos, kantrybės, atsakomybės bei pareigos jausmo ir lašelio  avantiūrizmo nebūčiau ten, kur dabar esu, ir tikrai viso šito reikės (dideliais kiekiais) tam, kad pavyktų pasiekti tai, ką esu užsibrėžusi pati sau. Kiekvienas gali baigti kursus, bet tikrai ne kiekvienas baigęs mokymus taps treneriu. Tiek trenerio darbe, tiek ir bet kurioje kitoje profesinėje veikloje, norint būti tarp geriausių, reikia šiek tiek daugiau. Visų pirma – nenumaldomo noro, kuris kaip cunamio banga tave veda į priekį ir nušluoja nuo kelio visas kliūtis. Taip pat labai daug kantrybės ir drąsos eiti pirmyn, net kai atrodo, kad reikėtų apsisukus dumti į krūmus. Visiems, kurie galvoja apie tapimą treneriu linkiu pasidomėti ne tik iš šalies matoma trenerio darbo puse, bet ir tuo, kas lieka už kadro. Jeigu vis dar norėsite – tuomet belieka tvirtai eiti pasirinkto tikslo link!

 

Kai pirmą kartą po treniruotės priėjo žmogus ir pasakė, kad jam labai patiko, maniau, kad iš laimės pakilsiu į orą. Jausmas, kai matai, kad po užsiėmimo klientai išeina fiziškai išsikrovę, bet emociškai, psichologiškai pailsėję ir su šypsenomis veiduose, yra tiesiog nepakartojamas. Kiekvienos treniruotės laukiu su dideliu džiaugsmu, tai nėra tik darbas į kurį reikia eiti, tai yra tai, dėl ko aš su nekantrumu laukiu pirmadienio!

 

Man sportas yra savirealizacijos, energijos ir geros nuotaikos šaltinis

Sportas žmonėms yra būtinas, norint ilgiau išlaikyti gerą tiek fizinę, tiek psichologinę sveikatą, ilgiau išlikti jauniems, žvaliems bei energingiems, tačiau kiekvienas turi atrasti sau tinkamiausią būdą, kuris padėtų, o ne žalotų. Galbūt vienam  tai bus bėgimas, kitam – treniruoklių salė, trečias norės šėlti grupiniuose užsiėmimuose, o kažkas geriausiai jausis mind-body tipo treniruotėse.

 

Esu baigusi visiškai su sportu nesusijusius mokslus – verslo informacijos vadybos bakalaurą ir tarptautinės komunikacijos magistrantūrą.  Tad pradinis pasiruošimas, patirtis tikrai nėra kliūtis, kai yra aiškus noras ir tikslas. Šiuo metu dirbu trenere, taip pat turiu savo elektroninę parduotuvę. Visa laimė, kad, bent jau kol kas, abi šios veiklos yra puikiai suderinamos.

 

Svajonės savaime neišsipildo, jos yra pasiekiamos atkakliu darbu. Kai aiškiai eini tikslo link, pakeliui sutinki ir nuostabių žmonių, kurie tau padeda, tampa draugais, atsiduri tinkamose vietose tinkamu laiku. Manau čia puikiai tinka eilutės iš vaikystėje labai mėgtos „Keistuolių teatro“ dainelės:

 

„Neliūdėki, jei būna sunku,
Išsipildo svajonės laiku,
Tik svarbu labai norėti,
Pasistengt ir tikėt.“

„Išskirtinė Ievos savybė – jos pozityvumas, kurio dažnam trūksta. Ji su tokiu entuziazmu, energija bei tikėjimu eina pirmyn, kad man net nesitiki. Pravesti Step treniruotę – labai sudėtinga, o Ieva per tokį trumpą laikotarpį jau puikiai su tuo susitvarko. Tai dar kartą įrodo, kad žmogaus galimybės yra didžiulės. Ji kaip cunamio banga tikslingai veržiasi pirmyn, mokosi, gilinasi, analizuoja ir, svarbiausia, nuoširdžiai džiaugiasi savo treniruotėmis, be galo tiki tuo ką daro. Džiaugiamės Ieva ir linkime jai užlipti ant didžiosios scenos“, – Renata Leganovič.

Dalintis
Susisiekite

Seminarų kalendorius

Konvencija

+

NAUJIENLAIŠKIO PRENUMERATA

Registruokitės ir gaukite naujienas ir seminarų pasiūlymus pirmieji!

Palaukite...

Dėkojame, kad užsiregistravote AEROMIX naujienlaiškiui!