Sėkmės istorijos

Sonata Navickienė: „Tapdama trenere, išpildžiau savo gyvenimo svajonę“

Mano kelias iki trenerės darbo ir savos sporto studijos gimtajame Kupiškyje truko keliolika metų. Nors sportas žavėjo nuo mažumės, vidinės baimės ilgai stabdė nuo minties, kad galėčiau treniruotis ir domėtis tuo ne tik savo malonumui, bet ir mokyti kitus. Esu labai dėkinga „Aeromix“ įkūrėjoms Renatai ir Natalijai, kad padrąsino mane, padėjo patikėti savo jėgomis ir jų dėka jau ketverius metus pagaliau žinau, ką reiškia įgyvendinti gyvenimo svajonę. Ir tiems, kas vis dar abejoja, patariu pabandyti – tą padaryti niekada nevėlu.
Sportavau nuo vaikystės, tekdavo atstovauti klasę bei mokyklą įvairiose varžybose – namuose krūva apdovanojimų, tačiau tą darydavau nenoriai. Svajodavau apie kitokias kūno kultūros pamokas, norėjau, kad ateitų nauja mokytoja ir imtų vesti aerobikos užsiėmimus. Kaskart keičiantis pedagogams turėjau viltį, kad pamokos pasikeis, bet nusivildavau. Kažko trūko ir lankytuose aerobikos užsiėmimuose Kupiškyje, nepajaučiau malonumo, kurio tikėjausi. Tyliai pagalvodavau, kad pati kada nors norėčiau būti tokia mokytoja.
Sportas visada buvo šalia
Baigusi mokyklą, deja, neradau su trenerės veikla susijusių studijų – mokytis konkrečios sporto šakos ar pedagogikos nenorėjau, tad pasirinkau su sportu nesusijusius mokslus. Anksti ištekėjau, būdama 22-ų susilaukiau pirmagimės, po trejų metų – antros dukrytės. Jau tapusi mama baigiau verslo vadybos studijas, gimtajame miestelyje atsidariau sporto prekių parduotuvę. Visuomet sportavau savo malonumui – važinėjau į treniruotes Panevėžyje pas labai patikusią stepo trenerę (jai perėjus į kitą klubą, paskui nusekiau ir aš), sportuodavau prieš veidrodį, turėjau prisipirkusi krūvą įrangos, važinėdavau į konvencijas, domėjausi visomis naujovėmis, bet dariau tai dėl savęs.
Trumpai trenerės veiklą išbandžiau, kai vyriausia dukra dar buvo visai mažytė – tuomet pati pasiprašiau vesti stepo treniruotes viename nedideliame klube. Nors dariau tą mėgėjiškai ir savamoksliškai, sekėsi visai neblogai. Vis tik po pertraukos dėl antrojo nėštumo nebedrįsau grįžti ir pradėti vėl. Vysčiau verslą, guodžiau save, kad jis susijęs su sportu, atsidariau antrą parduotuvę kitame mieste.
Planus sustabdė trečias nėštumas
2001-aisiais išgirdau apie „Aeromix“ organizuojamą konvenciją Vilniuje, nuvykau ir likau sužavėta treniruočių metodikomis ir naujovėmis. Nuo tada nepraleidau nei vienos konvencijos. Žinoma, to buvo maža, važiavau į sporto klubus netoliese, arčiausiai – Panevėžyje. Renata ir Natalija mane labai įkvėpė. Ėmiau domėtis galimybėmis tapti trenere, ruošiausi į kursus B kategorijos licencijai gauti, bet ėmiau lauktis trečio vaikelio. Tada jau tikrai pamaniau, kad bus per vėlu įgyvendinti svajonę. Vis tik gimus sūnui ir grįžus vėl pasimokyti „dėl savęs“ po metų, „Aeromix“ sielos Renata ir Natalija mane labai padrąsino ir paskatino imtis veiklos, pradėti treniruoti kitus.
Ko gero, aplinkiniai manyje matė daugiau potencialo nei aš pati – prieš keliolika metų kartu sportuojančios moterys įkalbėjo vesti stepo treniruotes, lankydama sporto klubą Panevėžyje ilgainiui sulaukiau prašymų pas juos dirbti. Pati tikėjau, kad treniruotės žmonėms patiks, kad to reikia, nes pati dažnai nusivildavau apsilankiusi mėgėjiškose treniruotėse, kuriuose dirbama savamoksliškai, be metodikos. Jaučiau, kad linksmos, įdomios, nuotaikingos treniruotės trauks žmones. Vis tik trūko pasitikėjimo savimi, nedrąsu buvo net kam nors garsiai prasitarti apie savo svajonę. Niekad nebuvau iš tų žmonių, kurie perdėtai, saldžiai malonūs, visad visiems šypsosi, esu gana tiesi, net piktokos veido išraiškos, galiu ir grubesnį žodį pasakyt, tad tik tyliai sau pagalvodavau, kad labai norisi pabandyti, dalintis su žmonėmis savo žiniomis, patirtimi ir aistra, bet tai likdavo svajone.
Studiją pavyko atidaryti per mėnesį
Kai priėmiau sprendimą gauti trenerės licenciją ir imtis veiklos, nutariau, kad mieliau dirbsiu sau. Viskas vyko labai greitai – 2013 m. gruodį pradėjau trenerių kursus „Aeromix“, o 2014 m. sausio 20 d. jau atsidariau savo sporto studiją Kupiškyje. Ir štai jau ketverius metus suprantu, ką reiškia įgyvendinti savo gyvenimo svajonę. Dirbu viena – triskart per dieną vedu grupines treniruotes, dirbu su individualiais klientais, patariu mitybos klausimais, bendradarbiauju su Kupiškio visuomenės sveikatos biuru, vedu treniruotes moksleiviams. Esu ir trenerė, ir administratorė, ir valytoja savo studijoje, bet man liežuvis neapsiverčia to vadinti darbu – į salę einu kaip ant sparnų. Tai mano pomėgis, aistra ir gyvenimo būdas, tad dabar esu labai laiminga. Net jei sergu, atėjus į salę jaučiuosi sveika, grįžta visos jėgos, ligų kaip nebūta.
Mitas, kad mažuose miesteliuose nieko nereikia, kad žmonės pasyvūs, apatiški – reikia tik mokėti juos pritraukti, įdomiai vesti treniruotes, pasiūlyti naujovių, įvairovės. Pas mane noriai sportuoja ir mokiniai, ir senjorai – pernai vos sutalpinau visus norinčius. Vasarą kelis kartus per savaitę vedu užsiėmimus lauke, nepripažįstu atostogų sporte. Žmonės vertina profesionalumą, tačiau man vis dar sunku priimti komplimentus. Didžiausias įvertinimas – žmonių rezultatai, smagiausia, kai jie patys džiaugiasi savimi – dailesnėmis formomis, stangresniais raumenimis, dingusiais skausmais, lankstumu, funkcionalesniu kūnu. Būtent tai ir motyvuoja dar labiau stengtis, nuolat tobulėti ir vis pasiūlyti ką nors naujo.
Žinias ir energiją papildyti padeda tarptautiniai mokymai
Jau neįsivaizduoju savo gyvenimo ne tik be treniruočių, bet ir be mokymų, seminarų, tarptautinių konvencijų. Mokausi ir Lietuvoje, ir užsienyje. Šiemet planuoju vykti į Romą, Portugaliją, Barseloną. Iš geriausių savo srities profesionalų, fitneso meistrų užsieniečių pasisemiu ne tik naujų žinių, bet ir kaskart grįžtu tik su dar didesniu energijos užtaisu. Pati vis dar jaudinuosi, ypač prieš naujas treniruotes ar šventinius renginius, man labai rūpi tiksliai perduoti techniką, svarbu, kas sportuoja už manęs – negaliu tiesiog atidirbti išmoktų judesių, neatsižvelgdama į susirinkusius. Tačiau jaučiuosi vis drąsiau, žinau, kaip vis aiškiau pateikti pratimus žmonėms. Jaučiu, kad klientai jau supranta mane net be žodžių, iš kūno kalbos.
Nors studiją turiu ketverius metus, man atrodo, kad tai tęsias gerokai ilgiau. Net dukros juokias, kad atsidarius salę namai gerokai pratuštėjo – čia perkrausčiau visą sportinę įrangą, kurią kaupiau ilgus metus. Esu laiminga turėjusi galimybę supažindinti Kupiškio gyventojus su įvairiomis treniruotėmis ir įtraukti nemažai net visai nesportavusių! Judėti reikia, o tai galima daryti įvairiai, prisitaikant sau tinkamą treniruotę pagal savo sveikatą, fizinį pajėgumą, temperamentą. Visada galiu patarti nuo ko pradėti. Sportas – mano aistra, tad laiko neskaičiuoju, dažnai užsilaikau po treniruočių atsakinėdama į klausimus, patardama – bet tai tik malonumas.
Didžiausi sporto privalumai – gera emocija, stiprus lankstus kūnas, tai mano aistra, kurią noriu perduoti kitiems. Džiaugiuosi, kad meile sportui užkrėčiau ne tik šeimą, bet ir nemažą būrį kupiškėnų. O svajojantiems/čioms apie trenerio darbą, visada siūlau pabandyti, nes tai tikrai geriau nei vėliau gailėtis prarastos progos ir svarstyti, kaip būtų buvę. Aš pabandžiau ir pagaliau jaučiuosi esanti savo rogėse!

,,Sonatos pamiršti neįmanoma,-sako Renata Leganovič. Ji yra puikus pavyzdys, kaip reikia kryptingai judėti tikslo link. Pamenu, kaip atvažiavusi į mūsų pirmą seminarą nedrąsiai įvardino savo tikslus. Man visada norisi žmones paskatinti, padrąsinti, ypač kada matau juose potencialą. Sonata baigė visus mokymus pradedantiesiems, bet ties tuo nesustojo. Ji šuoliais, bet ne žingsniais judėjo tik pirmyn, mokėsi, tobulėjo įvairiuose seminaruose ir nenustygsta vietoje lyg šiol. Kiekvieną kartą matydama ją žaviuosi, kokios beribės žmogaus galimybės ir kiek daug galima pasiekti, jeigu tiki tuo, ką darai. Labai džiaugiuosi Sonatos sėkme ir galimybe prisidėti prie jos“.

Dalintis
Susisiekite

Seminarų kalendorius

Konvencija

+

NAUJIENLAIŠKIO PRENUMERATA

Registruokitės ir gaukite naujienas ir seminarų pasiūlymus pirmieji!

Palaukite...

Dėkojame, kad užsiregistravote AEROMIX naujienlaiškiui!